Užsukę į specifinę baldų apdailos detelėmis (furnitūra)
prekiaujančią parduotuvę nustebsite, kiek daug čia pirkėjų. Tarp stalių
dirbtuvių vadybininkų, perkančių glėbiais, čia nuolat pamatysi ir
eilinių žmonių, kuriems pasigaminti baldą – ir hobis, ir – retas
sutapimas – būdas sutaupyti. Kaip tik toks vienas prityręs baldų sau
gamintojas skaitytojams atskleis savo nedideles paslaptis. Net jei
netapsite baldininku, jo patartas pajėgsite pasigaminti bent lentynėlę
ar suremontuoti rimtą baldą.
Neseniai nusipirkome butą vadinamajame „chruščioviniame“ name ir
susidūrėme su problema – kaip 5,2 m2 pločio virtuvėje sutalpinti visus
būtiniausius daiktus, kai vien šaldytuvas užima kone trečdalį virtuvės?
Apibėgau visas Kauno baldų parduotuves, tačiau nė vienos jų siūlyti standartiniai
baldai
netilpo į „chruščiovo“ virtuvę. Padėti apsiėmė baldus pagal užsakymą
gaminančios įmonės specialistai, tačiau suskaičiavo tokią kainą, kad
net aiktelėjau. Apžiūrėjęs jų turtingesniesiems pagamintas spinteles
įsitikinau, kad nuo fabrikinių baldų jos skiriasi tik dydžiu. Tad už ką
mokėti kone dvigubą kainą?
Nusiminęs baldų parduotuvėje prekes apžiūrėjau kitomis akimis.
Velniai griebtų, nieko sudėtingo! Tiek mažutė virtuvės spintelė, tiek
drabužių spinta suleista iš keturių plokščių, dvejų durų, na dar būna
lentyna ir gale prikaltas kartonas. Skiriasi tik dydžiai. Pažvelkit
patys – visų baldų pagrindinė medžiaga – 18 mm storio iš abiejų pusių
laminuota baldinė pjuvenų plokštė. Seniai užmiršta gryno medžio baldų
era, iš tokio šiandien gaminami
baldai tik turtingiesiems. Na o masiniam vartotojui –
baldai iš plokštės. Mat, priešingai nei teigia „žinovai“, savybėmis bei išvaizda plokštė lenkia gryną medį.
Pažįstamo baldininko Gvido pasiklausiau – gal sujungiant baldų
detales iš plokštės būtina turėti dirbtuves, stakles, gal reikia
įsigyti kokių nors specifinių brangių įrankių?
– Būtina turėti atsuktuvą ir… lygintuvą, – juokėsi specialistas ir
matydamas mano kvailai mirksintį veidą paaiškino. – Būtinai reikia
žmonos „proso“.
Tada juokiausi, o dabar pats teigiu – gaminant baldą namie
lygintuvu padaroma pusė darbo. Tiesa, vien lygintuvo mažoka. Jei
nutarsit retkarčiais pasigaminti lentyną ar spintelę, reikės daugiau
įrankių, tačiau pirma nuspręskime, ar jums apsimoka gamintis baldus.
Ne vienas save nagingu laikantis vyras, išgirdęs, kad pusę
parduotuvėje esančio baldo kainos sudaro jo surinkimo kaina, susižavi
idėja perpus pigiau gamintis baldus. Tačiau jei domina tik galimybė
sutaupyti, o pats procesas knebinėtis prie naujo baldo džiaugsmo
neteikia, užmirškite šią idėją. Nes gaminant pirmuosius baldus
sugaištama begalė laiko jau prie projekto. O ir triūsdamas
pradedantysis kiekvieną operaciją atlieka kelis kartus ilgiau už
prityrusį baldžių. Tai dar ne viskas. Stokojant patirties, vienų baldų
dalių lieka, kitų pritrūksta, teks neplanuotai skubėti į dirbtuves bei
parduotuves. Lyg to būtų maža! Pradedančiajam sunku išvengti klaidų –
prigręžiama per daug skylių ten, kur – galop paaiškėja – jų visai
nereikėjo.
Tikėtina, kad dauguma šio žurnalo skaitytojų nėra baltarankiai ir
turi pagrindinius darbo įgūdžius. Gaila, tačiau to maža. Pirmiausia
reikia išsiaiškinti, ar tokiam pomėgiui tinkamai išvystytas mąstymas ir
vaizduotė. Užsukite į artimiausią baldų parduotuvę arba pasirinkite
namie stovintį ne itin sudėtingą baldą. Lovas, sekcijas, spintas
slankiojančiomis durimis palikime ateičiai. Taburetės, kiti gaminiai,
kuriuose yra tekintų ar frezuotų detalių, minkštieji
baldai taip
pat netiks. Pasirinkite virtuvės ar vonios spintelę, knygų lentyną ar
batų dėžę. Jei manote, kad apžiūrėję iš visų pusių gaminį suvokiate
tokio baldo konstrukciją ir galėtumėte ant popieriaus nusipiešti jos
atskiras dalis bei suskaičiuoti matmenis, galime kalbėtis toliau.
Kaip tiksliai nusibraižyti baldo detalių brėžinį, pakalbėsime
kitame žurnalo numeryje. Pradžiai jums svarbiau aplankyti artimiausią
furnitūros parduotuvę. Pirma, tokioje pats pamatysite, ką siūlo rinka –
kokių galima nusipirkti rankenėlių, lankstų, sraigtų ir t. t. Antra,
furnitūros pardavėjas, be abejo, jums patars, kur yra gerą vardą
turinčios stalių dirbtuvės, pjaunančios baldinę plokštę. Atėjo laikas
pirmajai nedidelei paslapčiai – šimtai mažų baldų gamybos įmonių neturi
plokščių pjaustymo staklių. Radę klientą, smulkūs baldininkai pasidaro
brėžinį ir baldų detales užsako plokščių pjovimo dirbtuvėse. Užsukite į
jas. Dirbtuvių kontoros darbuotojai visada parodys plokščių pavyzdžius
(galimas spalvas), paaiškins, kas kiek kainuoja.
Specialiai šiai publikacijai nusipirkau dekoratyvinį viduramžių
sistemos termometrą, kuriam nutariau pagaminti pakabinamą lentynėlę iš
dviejų baldinės plokštės gabaliukų. Parduotuvėje tinkamos lentynėlės nė
su žiburiu nerasčiau, na o nestandartinius baldus gaminančios įmonėlės
dizaineris paprašė 20 litų. Kaip iš pažįstamo…
Plokščių pjovimo dirbtuvėse meistras 30 cm ir 9 cm ilgio plokštės
atraižas atpjovė per penkias minutes ir pinigų neėmė. Paaiškino, kad
jei būtų vasara, paprašytų… poros litų. Furnitūros parduotuvėje pirkau
metrą plokštės kraštų laminavimo juostelės. Kainavo net 20 centų!
Namie įsijungęs lygintuvą juosteles priklijavau ant detalių
kraštų. Technologija ne sudėtingesnė nei lyginti kelnes – smarkiai
įkaitintu lygintuvu (geriau ne žmonos mylimiausiu, o uošvės, nes
kaitrusis veidrodinis paviršius gali kiek apsibraižyti) juostelė
prispaudžiama prie plokštės ir paliekama ataušti. Juostelė yra keliais
milimetrais platesnė už plokštę, tad antroji operacija – apipjauti jos
kraštus. Tam tinka bet koks aštrus peilis (su sąlyga, kad jo geležtė
nelanksti). Mat paprasto plieninio peilio geležtė pjaudama išlinksta ir
ima rėžti pačią plokštę. Juostelei apipjauti aš turguje specialiai
nusipirkau mažųjų obliavimo staklių geležtę, o kol tokios neturėjau,
naudojau masyvų paprasto išardyto rankinio obliaus peilį.
Paskutinė operacija – smulkaus švitrinio popieriaus gabalėliu
brūkštelėti per apipjautos juostelės kantus. Darbas pasiseks idealiai,
jei popierių uždėsite ant trinkelės (tinka bet kokia, o iš bėdos – net
degtukų dėžutė) ir per apipjautus kraštus brauksite 45 laipsnių kapu,
kad švitras tik vos liestų pačią plokštės krašto liniją.
Jei patikėjote savo jėgomis, furnitūros parduotuvėje nusipirkite
porą metrų laminavimo juostelės, o iš plokštės pjovimo dirbtuvių
parsivežkite kelis mažus plokštės gabaliukus. Pjovėjai paprastai turi
kalnus atliekų, kurių negaili, nes jomis kūrena. Jei jums patiks ir
seksis laminuoti detalių kraštus, tikriausiai lauksite kito „Tavo namų“
numerio, kuriame papasakosime, kaip sujungti detales iš plokštės
sraigtais, kaip prisukti lankstus ir stalčių bėgelius.
Na o man beliko, išgręžus porą skylių, detales sujungti baldiniais
sraigtais, kuriuos staliai vadina „konformatais“. Štai ir 20 centų
kainavęs padėklas termometrui baigtas.